L E T Ė R S I
SHKODRANE

| Prapa |

MARTIN CAMAJ, ENDE I PAZBULUEM

-- nga Hans-Joachim Lanksch

Nė nji shkrim tė viteve tetėdhjetė, i ribotuem mė 1994 te revista »Hylli i Dritės«, me titull KUTELI ENDE I PAZBULUEM, Martin Camaj kishte shkrue, ndėr tė tjera: »Kuteli na paraqitet si letrar e njeri kulture si vetje fort komplekse. Si i tillė, nuk i pėrket asnjė rryme letrare plotėsisht apo mbetet mik tri ditėsh, vetėm pėr kalim, kudo tė vendoset mbrenda kallėpeve tė –izmave. (...) Vepra e tij nė tanėsi mbetet e pazbulueme, nėn hijen e vet.«
Nėn hijen e vet mbetet edhe vepra e vetė Camajt. Mbas heshtjes kambėngulėse gjatė tanė periudhės sė sundimit tė Realizmit Socialist nė Shqipni, lexuesit shqiptarė ndigjonin pėr shkrimtarin, gjuhėtarin dhe njeriun shqiptar me kulturė Martin Camaj (1925-1992) pėr herė tė parė nė vjetėt e parė tė »tranzicionit«. Dhe, sapo u kujtuen pėr nji pėrfaqėsues tė madh tė kulturės shqipe nė botėn e jashtme, ky ndėrroi jetė. Plot habi pėr asi »kolosi» tė kulturės shqipe diku larg trojeve shqiptare e tė pa hetuem nga publiku shqiptar, gazetarėt, publicistėt etj. shkruejshin shumė pėr tź, sidomos mbas vdekjes sė tij tė papritun. Mė 1996 nė Tiranė u botue nji pjesė e madhe e veprės sė tij letrare nė nji botim tė kujdesshėm e serioz. Megjithatź, botimi i pjesės sė mirė tė veprės letrare tė Camajt duket se mbeti pa jehonė tė fortė, ashtu si dhe botimet jo tė shumta tė pėrkthimeve nė gjuhė tė hueja. Poezia e Martin Camajt nuk e pushtonte terrenin e antologjive ku, fjala vjen, vargjet e Ismail Kadaresė dhe Ali Podrimjes zėnė shumė mā shumė vend sesa vjershat e Martin Camajt. Nė veprat linguistike vazhdoi heshtja pėr emnin e albanologut Camaj, me ndonji pėrjashtim tė rrallė siē āsht, bie fjala, »Dialektologjia« e Jorgji Gjinarit dhe Gjovalin Shkurtajt. Nė periodikun letrar u ripėrhapej heshtja e māparshme.
Nga nji anė, njeriu s'ka qejf pėr me i ndryshue adetet. Gazetaria dhe publiku lexues ishin tė mėsuem me ushqim letrar qė kapėrdihet mā kollaj dhe jo me poezi sikurse āsht ajo e Camajt – apo e Zef Zorbės a Primo Shllakut – qė thotė shumė sepse flet pak. Gjuha e Martin Camajt mund tė jetė nji si pengesė tjetėr nė pėrceptimin e veprės sė tij e cila nga shumėkush apostrofohet si ikonė e lashtė dhe e vyer, por njihet bukur pak. Gjuha e kėsaj vepre, ndonėse āsht nji gegnishte mjaft e moderueme, prapėseprapi e ballafaqon lexuesin jo vetėm me pasuninė e pazakontė tė frazeologjisė sė gegnishtes, por nė radhė tė parė edhe me jo pak lekseme pak tė njohuna a tė panjohuna – kjoftė nga leksiku i letėrsisė sė vjetėr shqiptare, sidomos i asaj tė arbėreshėve tė Italisė, apo kjoftė edhe neologjizma tė krijuem nga vetė Camaj.
Nga ana tjetėr, Camaj, larg tė bamave dhe klaneve letrare shqiptare, nuk e kishte reklamėn qė e kishin – dhe kanė – »emnat« e takėmit letrar tė Shqiptarisė. Camaj nuk ka kenė »disident« zyrtar apo diē tjetėr qė mund tė trumbėtohet nėpėr pazaret e vatanit e tė botės dhe qė mund tė profilohesh me tź a tė pėrfitosh prej asaj.

Dromca kujtimesh pėr Martin Camajn

Ēdokush qė merret me figurėn e shkrimtarit Martin Camaj has nė surpriza tė cilat janė, nė tė shumtėn e herave, e kundėrta e asaj qė pritej dhe »dihej« pėr tź. Personi i Martin Camajt ishte i qetė, paksa timid, i padukė e modest, me plot dinjitet dhe krenari tė natyrshme, shpesh ishte ndėrdyzash, e kėrkonte vetminė. Nga ana tjetėr, i njźjti Martin Camaj, djalė bariu nga katundi mbishkodran Temal, e ēau rrugėn e vet me energji dhe vullnet tė rrallė. I ndiqte dhe i diplomonte studimet universitare dy herė, luftonte me kambėngulje derisa ia arriti qėllimit me themelue dhe instalue nė Munih profesurėn e albanologjisė nė kohė kur studime albanologjike universitare pėrveē nė Shqipninė moniste kishte vetėm nė Itali, Leningrad dhe SHBA, nė kohė kur nė Gjermani nuk kishte interesim pėr kopshtin shkambor tė Europės, tė panjohun e tė bllokuem nė aventura ekzotiko-groteske tė nji diktature tė luejtun mendsh.
Me gjithė dėshirėn e tij pėr qetėsi, Martin Camaj nuk mund tė rrinte i ngujuem nė izolim, i nevojiteshin kontakte tė shumta me njerėz – me shokė, kolegė, bashkatdhetarė. Nji pjesė tė mirė tė kohės sė tij i kushtonte letėrshkėmbimit tė gjanė dhe kohės sė telefonave. Ai ishte, nė tė vėrtetė, Njeriu mė vete dhe me tjerė siē e thotė titulli i pėrmbledhjes sė tij qendrore poetike.
Dihet se nė Shqipninė e pjesės sė dytė tė shekullit XX kishte njerėz qė hidhnin poshtė ēdo mendim kritik pėr veprėn e vet tue potencue se kźnkan autorė »me famė botėrore«. Ja, cili ishte qėndrimi i Martin Camajt. Autori i kėtyne rreshtave, si student, kishte fatin e bardhė me mėsue shqipen nga Martin Camaj. Nji ditė prej ditėsh, gjatė pushimit dhetė minutash mes dy kursesh, tue u shėtitė nė korridor para auditorit dhe tue bisedue pėr ēkamos, profesori e pyeti studentin – me ēka merreni nė kohėn e ngesė? Kur ky tha se me pėrkthimin e poezisė, Martin Camaj tha – punė interesante. Mbas nji pauze shtoi, me zā tė ulėt – unė shkruej. Mbas nji pauze tjetėr, studentit tė shastisun i tha – jam shkrimtar shqiptar.
Martin Camaj ishte bashkėbisedues pėr mrekulli. Nė radhė tė parė, ai dinte ende artin pothuej tė shuem me ia vū veshin tjetrit. Nuk mbahej si profesor, por si mik. Pėr hallet personale tė studentėve e bashkėpunėtorėve shpesh kėrkohej kėshilla e tij. Nė ēdo situatė ai e gjente fjalėn e qėllueme ngushėlluese, inkurajuese a paralajmėruese. Si nė poezi – ku nė fazėn e pjekunisė sė tij krijuese e peshonte ēdo fjalė e ēdo rrokje – ashtu dhe nė bisedė a diskutim Martin Camaj ishte fjalėmatun. Para se me u pėrgjigjė, shpesh binte nė heshtje, mendohej pėr nji copė tė mirė here, pleqnohej me vete dhe, mā nė fund, jepte pėrgjigje kryekėput tė papritun, jokonvencionale, origjinale. Ashtu si poeti Martin Camaj nuk merrej me tė shkruemit tė cekėt, nė bisedė personale kurrė nuk mori ndonji qėndrim tė pamedituem, tė pamenduem a tė pėrciptė.
Ai ishte nji qenie rebeluese qė i ēmonte traditat, vėrtet, dhe nuk i duronte konvencionet. Nė poezi, mbas librit tė parė bukoliko-konvencional, "Nji fyell ndėr male", Camaj filloi me u ēue nė kambė kundėr kallėpit tė poezisė sė traditave tė vyshkuna dhe arriti shpejt te vargu i lirė tė cilin e pėrpunonte, zhvillonte, kultivonte, lėmonte deri nė shkallėn e pėrsosmėnisė. Nė jetė private, thoshte shpesh se i urrente thellėsisht konvencionet dhe mendjengushtėsinė e »filistinjve«. Ai vuente nga horizonti mendjendryshkun i njerėzve mikroborgjezė. I pėrshtatej mjedisit tek gjindja llafoseshin me orė tė tana pėr gjana, tė cilat ai i sqaronte me nji fjali tė vetme; i pėrshtatej asi mjedisi, por me zor dhe me mall pėr gjanėsinė madhėshtore nėn kupėn e qiellės sė pafund mbi bjeshkėt mbishkodrane.

Camaj i epitetizuem

Martin Camaj nuk iu pėrgjigj shabllonit prej »emigranti«. Kishte nji qėndrim bukur tė kjartė rreth komunizmit, por nuk ishte i mbrujtun nga konservatorizmi syplasun, siē donin qarqe tė pėrcaktueme me e paraqitė atź. Nuk birrte kohė, si ca e ca tė tjerė, me tė shkruemit e shkrimeve aq tė flakta sa dhe tė kota pėr punė politike e patriotike. Simbas bindjes sė tij »nuk jam njeri i politikės, por jam njeri politik«, u rrinte larg grupimeve, rrymave e partive politike tė mėrgatės. Nuk andėrronte pėr Shqipninė e Madhe, as pėr Mbretninė e Shqipnisė dhe as pėr zbarkime parashutistash. Vetėm kah fundi i jetės, i lodhun nga pėrjetimi shumėdekadash i sundimit tė paligjshmėnisė si nė Shqipni ashtu dhe nė Kosovė, shpresonte fort te forcat politike qė vetes ia vunė emnin »demokrat« dhe atyne u sinjalizonte simpati. Camaj nuk ishte i detyruem tė shihte se ēfarė kishte me u bā mā vonė nga kėto forca dhe pėrēapjet e tyne politike – mbas rrėzimit zyrtar tė monizmit u shue jeta e tij mu nė kohė kur viheshin filizat e para tė reja mbas regjimit, i cili e kishte bā Camajn me e lėshue vendin e vet amė.
Si poet, mbas pėrpjekjeve fillestare deri nė moshėn pėrafėrsisht njizetvjeēare, nuk jepej mbas nostalgjisė anakroniste kronike sikurse e ka zakon shumėkush nga radhėt e shkrimtarėve nė mėrgim.
Nė kėtė mes ia vlen me pėrmendė mendimin bukur tė ēuditshėm tė nji eksperti gjerman. Kur ishte fjala pėr botimin eventual tė veprės "Njeriu mė vete e me tjerė" pranė nji shtėpie botuese nė Austri, botuesi kėrkoi mendimin e nji specialisti gjerman nė fushėn e letrave shqipe, i cili e vlerėsoi librin nė fjalė si letėrsi tė demodueme, tė prapambetun e tė parandėsishme rurale. Nė vend tė veprės sė Martin Camajt u botue nji varg librash tė shkrimtarit kolosal Kadare. Nė librin e refuzuem, Martin Camaj kishte shkrue nji vjershė "Nji poeti tė sotėm". Vjersha, me tė vėrtetė, mund tė zbatohet pėr vetė autorin e saj, ku thotė, ndėr tė tjera:

Vargjet tua janė pėr t'i lexue nė heshtje
e jo para mikrofonit
si tė ēetės sė poetėve tjerė,

zemra
ndonėse nėn shtatė lėkura
akull

akull
ndonėse nėn shtatė lėkura.

Jo vetėm nė lidhje me poezinė »rurale« Martin Camajt i janė ngjitė epitete, etikete dhe klishe nga mā tė ndryshmet e tė pavėrteta.
Poeti »folklorik« – ky vlerėsim dhe as nuk meriton ndonji koment pėrveēse me ua hedhė nji sy pak mā serioz pėrmbledhjeve "Njeriu mė vete e me tjerė", "Nema", "Buelli", "Dranja" (poezi nė prozė) dhe "Palimpsest". Camaj »patriotik« – kategorizim ky qė āsht jashtėzakonisht pa vend dhe i pamend. Martin Camaj ishte njeri normal, e donte vendlindjen dhe e kishte mall, por jo vetėm se nė jetėn private nuk merrte pjesė nė organizime, tubime, kuvende etj. patriotike, por as si poet dhe prozator nuk merrej me trumbėtimin e kumtimeve patriotike. Pėrkundrazi, edhe shumė mā shumė nga konvencionet shoqnore i urrente, siē e formulonte vetė, »fjalėt e mėdha«. Patriotizmi, dihet, fjalėt i ka tė mėdha. Camaj nuk e pėlqente fort pompozitetin e frazave patriotike.
Vepra e tij e fazės sė pjekurisė sė plotė krijuese, vėrtet, duket me kźnė e ndėrthurun me erėn e bjeshkėve tė vendlindjes sė Camajt. Mirėpo, poeti s'na e parashtron inventarin e peizazhit a tė jetės nė botėn reale tė Dukagjinit, pėrkundrazi, aso elementesh ka pak nė poezinė e Camajt, por gjuha qė e pėrdor e rrezaton atmosferėn e mjedisit ku flitet ajo. Dhe, edhe mā tepėr, vetė formulimi i tė folunit poetik, zani i pėrqendruem eliptik, lakonik dhe lapidar i poezisė sė tij, vetvetiu na e shfaq frymėn e tė qenunit malėsor shqiptar. Ky tipar i poezisė camajane jo vetėm qė s'ka gjā me bā me patriotizmin shqiptar, por āsht njźna e shtresave – nji shtresė e randėsishme, vėrtet – tė poezisė shumėshtresore tė Martin Camajt. Lirikat e tij mundet me i shijue edhe lexuesi dashamirės i poezisė qė nuk ka as habėr pėr Shqipninė dhe as qė s'interesohet pėr tź. Pėr cilin ndėr »emnat« e sotėm nė letrat shqipe mund tė thuhet qė ka lexues potencialė universalė, d.m.th. shkėputė nga informimi resp. interesimi pėr hallet shqiptare?
Martin Camaj nxehej kur po botohej diku edhe nji herė vjersha e tij e vetme me frymėzim »patriotik«, "Vendit tem". Zemėrohej sepse e merrnin para sysh mu atė vjershė, tue i lanė mbas dore tė tjerat. Kur u botue antologjia e parė dhe e vetme e poezisė shqipe nė gjermanishte, ku ai u pėrfshī me nji vjershė tė vetme d.m.th. me »Vendit tem«, tha se u shti mbrenda pikėrisht »vjersha ime mā atipike«.
Shkrimtari »katolik« - rreshtim qė tingėllon bukur, por nuk qėndron. Martin Camaj ka kźnė katolik, i ka pėrkitė traditės katolike dhe ka kźnė nxanėsi i kolegjit jezuit dhe shkrimtar. Ai ka kźnė i brumosun me dijeninė dhe kulturėn e klerit katolik, prej fratėnve jezuitė kishte mėsue kjartėsinė e tė menduemit. Klerikėt katolikė, ndėr tė cilėt ka pasė shumė shokė e miq, ia kanė kthjellue mendjen dhe ia kanė hapė rrugėn nė botėn e shkencės e tė artit. Mā shumė lidhje me katolicizmin nuk ka. As nė poezi dhe as nė prozė nuk ka shfaqė ndonji orientim qė mund tė quhej »katolik«, pa lėre qė do tė kishte pėrfshī ndonji tematikė katolike. Si person, nuk fliste pėr fenė, gjā qė nuk duhet me kźnė kuptimplote. Sepse, pėr gjānat qė i kishte nė zemėr mā sė shumti, ai fliste mā sė pakti. Pėr kėso gjānash, Martin Camaj thoshte vetėm nji fjalė a gjysmėfjali. Kėshilla mā me peshė qė mė ka lanė amanet ishte katėr-rrokjeshe dhe e tha me zā shumė tė ulėt, memzi e ndigjova – mos m'u pėrlye.
Ta shtrojmė edhe nė kėtė mes pyetjen, se cili ndėr »emnat« e sotėm tė mėdhenj e tė vegjėl...?!
Poeti Camaj »i ndikuem« nga Ungaretti. Duket se puna e »ndikimit« ungarettian ende s'āsht studiue si dhe sa duhet pėr me dallue se sa dhe cilat ndėr dukunitė e »hermetizmit« camajan rrjedhin nga ndikimi i Ungaretti a Quasimodo dhe sa a cilat rrjedhin nga themeli i poezisė sė Camajt, nga traditat gojore tė mbishkodrės, tue u puqė me procedeun poetik tė Ungaretti.
Po japim veē nji kujtim anekdotik e tė vėrtetė. Nji ditė prej ditėve, kur kemi kźnė tue ndejtė dhe tue folė pėr poezinė e tij, ia tregova nji vjershė tė poetit Giovanni Pascoli, sė cilės i ngjan dukshėm poezia e Camajt "Mospėrfillje". Pėrputhjet janė tė forta. Ai qe i hutuem, heshtte, mejtohej dhe tha – nuk dij, nashta e paskam lexue dikur, herėt, nė shkollė, dhe m'ka mbetė si reminishencė kėndimi.
Pa marrė para sysh nėse āsht fjala pėr nji rast poligjeneze a pėr shkrimin e Mospėrfilljes mbi sfondin e nji reminishence tė pavetėdijshme, Mospėrfillja āsht poezia e Martin Camajt me gjuhė e strukturė tė ligjėratės sė tij poetike.

Poeti i dihotomisė

Nė jetėn e Martin Camajt kishte plot kontraste, shpeshherė pėrjetonte kontradikta, thyemje dhe tė qenėt Mes dy botnave. Qysh nė ditėt e djelmnisė, Camaj e lėshoi familjen dhe botėn qė e njihte.

Dheu im āsht i pėrmendun
pėr humneret e thella
ndėr banorėt e malit e tė fushės

Nga bjeshkėt zbriti nė fushė, katundin e shkėmbeu me qytetin dhe jetonte jo mā nė kulturėn e katundit malor por nė mjedis urban, nė botė qė ishte e huej pėr tź. Mbas shkollimit, u kthye prapė nė malet e mbishkodrės dhe punonte mėsues nė shkollėn fillore qė e kishte themelue ai vetė. Pas pak kohe, mori malet dhe mbas disa muejsh mori dheun ndėr sy. Prapė jetonte nji kohė nė botėn malore, nė Mal tė Zi, dhe prapė iku nė fushė, nė ambient urban tė Beligradit. Mbas disa vjetėsh iku prapė mā larg, nė Romė tė Italisė. Atje hasi nė nji si kokėrr vendlindje nė personin e Ernest Koliqit dhe, gjatė qėndrimeve tė shpeshta nė Kalabri dhe Siqeli, tek arbėreshėt e Italisė. Mirėpo, nuk ngulitej as atje, por u nis edhe nji herė pėr nė stacionin e fundit nė kėrkimin e nji votre tė jetės sė tij. Aty, nė Munih dhe Lenggries tė Bavarisė u rrumbullaksue rrethi i jetės prej shtegtari dhe kėrkuesi e gjurmuesi, jetė kjo qė kishte fillue nė malėsi mbishkodrane si djalė bariu. Mė 12 mars 1992, mori fund jeta e kapacitetit ndėrkombėtar nė shkencat albanologjike dhe poetit mā tė madh shqiptar nė pjesėn e dytė tė shekullit tė kaluem.
Martin Camaj i pėrjetonte kontrastet mes botės sė njohun dhe tė huej, mes veriut dhe jugut, mes ngrohtėsisė dhe ftohtėsisė, dritės dhe territ, mes tė qenunit mbarė e tė qenunit prishun. Mbas mureve tė kolegjit jezuit nė Shkodėr e pėrjeton kontrastin mes gjallėsisė e qetėsisė, mes aktivitetit dhe kontemplacionit, tėrhjekjes dhe ecjes pėrpara. Parimi binar me dalė pėrjashta nė mes tė tė tjerėve dhe me u tėrhjekė nė vete ka me u bā njźni i elementeve mbizotnuese tė poezisė sė tij.
Nė gjimnazin klasik, Martin Camaj has dhe nė kontrast mes sė lashtės dhe sė resė, mes gjuhėve antike dhe moderne, letėrsisė sė traditės dhe tė sė tashmes. Mā vonė, nė studimet e doktoraturės, pėrsėri has, kėsaj here shumė konkretisht, nė polaritet tė sė resė me tė vjetrėn: ai merret me palimpseste tue kėrkue nėn kapakėt e librave tė rinj dėshmitė mā tė vjetra tė shqipes sė shkrueme.
Nė poezi, Camaj e kapėrcen kundėrshtimin mes sė vjetrės e sė resė tue u mbėshtetė mbi struktura dhe trajta arkaike traditash gojore shqiptare dhe tue i pėrdorė si katalizator tė modernitetit tė poezisė sė tij »hermetike«. Kah fundi i jetės, Camaj u kthye edhe nji herė te tema e sė resė e sė vjetrės tue ia kushtue nji pėrmbledhje vargjesh me titull kuptimplotė "Palimpsest".
Parimi dualist nė veprėn e Martin Camajt pasqyrohet edhe nė preokupimin e tij tė dyfishtė me dukuninė e gjuhės, nga nji anė nė fushėn e shkencės dhe, nga ana tjetėr nė atė tė artit. Mirėpo, jo vetėm se me gjuhėn merret me bipolaritet gjuhėsi-letėrsi, por nė laminė e letėrsisė merret edhe me dyformėsinė poezi-prozė. Dy vepra, Djella dhe Dranja, priren kah simbioza a sintheza e dy zhanreve. Nė raste tjera, nė njźnin zhanėr shprehte se ē'nuk mund tė shprehte nė atė tjetrin (Njeriu mė vete e me tjerė / Rrathė).
Pėr poetin nga bjeshkėt e Temalit, bota ishte nji si arsenal shenjash, kurse letėrsia pėr tź ishte nji mjet pėr me u dhanė shenjave nji tingull nėpėrmjet fjalės. Camaj ishte nji poeta doctus, i cili e dinte mirė qė gjāsendet kanė nga nji emėn. Nė saje tė gjuhės sė poezisė sė tij, ai donte me ua dhanė zā emnave. Nė poezinė Synkopė (nga pėrmbledhja Nema) tingėllon -

zani nė fjalė
nė njė teh brisku
germa t'imta
thnegla varg
nė njė fill pźni
jetė mbas jete.

Nė ēiftet binare SHENJĖ / TINGULL dhe EMĖN / ZĀ hasim dy fjalė kyēe tė poezisė camajane. Fjala »tingull« ishte fjala mā e preferueme e Camajt. Pėr fjalėn »zā« shkruen nė hymje tė Palimpsesit: »Pėr botėn nga vi unė zani ishte gjithēka, sinonim me pėrjetėsinė, kujtesėn, me kangėn ...« dhe e thekson »papajtimin e zanit me shenjat apo ēka janė shkrojat e nji libri tė lashtė, qė nė tė vėrtetė e pėrjetėsojnė zanin e shuem para sa e sa shekujsh«.
Tue marrė para sysh numrin e madh polaritetesh, s'āsht ēudi nėse nė lirikat e Camajt prapė e prapė duken motive tė ndamjes me dyshė: »gjysma akull e gjysma diell«, »Zemra ime asht e ndame dyshė / dyshė mes dy dhenash / dyshė mes dy kohnash / dyshė mes dy shijeve«, »Ēdokush ka dy shtigje para«. Ndamjen mė dyshė – ndamjen mes integrimit nė dheun e huej dhe shkėputjes nga dheu i vet – e tematizonte disa herė nė poezitė pėr mėrgimtarin.

UNTERFUEHRUNG

Erdhi pa e thirrė
kushedģ se kąh

Nė natė e rroku galeria
me katėr krahė muresh
nė dy anė, njė poshtė
e njė nąlt,

katėrfish e ndritun
krejt flakė.

Dż kambė e njė hap
pa hije pėrbri
e pėrcjellin nėn tokė
npėr shkam,
qytčt nė qytčt.

Nė njźnėn sosh, poeti e citoi tekstualisht fjalėn gjermane Unterfuehrung. Camajn e fascinonte kompozita »unter-fuehren« (»kalon nėn tź«). Fascinimi i fjalėve, tingujve dhe tonaliteteve tė gjuhės na ēon deri te thelbi rreth tė cilit qarkullonte jeta dhe puna e Martin Camajt. Pėr tź, gjuha ka kźnė jo vetėm hallka mes artit letrar dhe shkencės gjuhėsore, por edhe hallka ndėrlidhėse me vendlindjen. Nė letėrsi, Camaj nuk i krijonte vetes njifarė surrogati vendlindjeje dhe as ndonji mitifikim me ngjyrosje folklorike. Vendlindjen e sillte ndėr mend me anė tė dendėsimit tė poezisė sė tij tė kristalizueme nė trajta eliptike. Vendlindjen e gjente kudo nė botė nė rrājėt qė s'mund t'i shkulė asnji regjim nė botė: nė gjuhė. Vjersha e poetes gjermane Rose Auslaender Mėmėdhe:

Vatani mė vdiq
dhe e varrosėn
nė zjarr

Po jetoj
nė mėmėdheun tim
nė fjalė

pėr Camajn mund tė modifikohet nė mėnyrė qė pėr tź vendlindja e vėrtetė ishte gjuha amtare.
Nė ēdo moment dhe nė ēdo vend, pėr Martin Camajn gjuha ka kźnė edhe nji lloj kthimi. Vjersha e fundit e pėrmbledhjes sė fundit poetike tė Camajt na e vė nė dukje kthimin te zanafilla:

DIPTIK

Ishte koha me kthye andej kah erdha te zanafilla dhe e mbylla librin si mbyllen dż flegra dritaresh dhe mė doli para kuadri diptik i thyem midis prej njė kurrizorje ashti njeriu

dhe nė tź pasqyra e jetės ndį pėrgjysė poezķ nė dy fletė ku ēdo fjalė rrinte nė shėrbim t'idesė ”palimpsest”.


Vepra letrare e Martin Camajt:
1953 - Nė Prishtinė boton vėllimin e parė me poezi me titull "Nji fyell ndėr male".
1954 - Del vėllimi i dytė me poezi, "Kanga e vėrrinit".
Mā vonė, autori distancohet nga dy vėllimet fillestare dhe konvencionale.
1958 - Nė Romė botohet "Djella", roman me intonim poetik dhe i pėrshkuem me vjersha.
1964 - Nė Romė dalin "Legjendat".
1967 - Nė Munih dalin, si botim i autorit:
"Lirika mes dy moteve", kryesisht vjersha tė pėrpunueme nga faza e māparshme
"Rrathė", roman
"Njeriu mė vete e me tjerė", poezi.
1981 - Poashtu si botim i autorit dalin nė Munih:
"Shkundullima", novela dhe nji dramė
Poezi 1953-67, vjersha tė zgjedhuna
"Dranja. Madrigale". Prozė poetike.
1985 - Me titull "Poesie nė Palermo" botohet pėrkthimi mjeshtėror i librit "Njeriu mė vete e me tjerė" nga Francesco Solano.
1987 - Nė Munih, Camaj boton librin "Karpa", nė tė cilin eksperimenton me elemente tė romanit fantastik.
1990 - New York. Nė edicionin shqip-anglisht (pėrkthyesi: Leonard Fox) Selected Poetry botohen pėr herė tė parė dy ciklet poetike "Nema" dhe "Buelli".
1991 - New York-Munih: "Palimpsest", poezitė e fundit tė botueme nga Martin Camaj, prapė si botim dygjuhėsh shqip-anglisht me pėrkthimin e Leonard Fox.
1991 - Nė Munih del vėllimthi "Gedichte", botimi i parė nė gjermanishte.
1993 - Nė Cosenza (Kozencė) tė Italisė botohet drama "Kandili Argjandit", nė tė cilėn Martin Camaj punonte akoma nė shtratin e vdekjes.
1994 - Nė Prishtinė del "Djella", version i pėrpunuem nga Camaj i romanit tė vjetit 1958.
1996 - Nė Tiranė botohen pesė vėllime me nji pjesė tė veprave tė Martin Camajt. Edicioni āsht parapa me pėrfshī nantė vėllime. Botimin e pėrkrah Ministria e Kulturės. Kėshtu merr fund anatemizimi i disa dekadave i Martin Camajt.
Mbas fitores sė Partisė Socialiste nė zgjedhjet parlamentare mė 1997 thuhet se: »Martin Camaj nuk botohet mė«.
1998 - Nė Munih del pėrkthimi gjermanisht i "Palimpsestit", pėrkthye nga albanologu prof. Wilfried Fiedler.
1998 - Nė Tiranė, Martin Camajt i jepet post mortem nderimi mā i nalt letrar i Republikės sė Shqipnisė, Penda e Artė. Ēmimi Penda e Artė jepet nga Ministria e Kulturės dhe Lidhja e Shkrimtarėve dhe Artistėve e Shqipėrisė. Martin Camaj āsht laureati i parė.
Nji ditė para dhanies solemne tė Ēmimit, njoftohet tėrhjekja e tij, dmth. se Ēmimi nuk i jepet Martin Camajt.
1999 - Nė Klagenfurt del pėrkthimi gjermanisht i vėllimit "Njeriu mė vete e me tjerė".
2000 - Nė Pejė, redaktue nga Rexhep Ismajli, del vėllimi "Lirika", botimi gjer mė tani mā i plotė i poezive tė Martin Camajt
2000 - Vepra e Martin Camajt pėrfshihet nė ekspozitėn "Fremd(w)orte. Schreiben und Leben – Exil in Muenchen" nė arkivin letrar tė qytetit Munih, "Monacensia".

| Prapa |